„Po maldos ir daug apmąstymų manau reikalinga ir būtina graikų melkitų Bažnyčios gėriui šiandien priimti atsistatydinimą“, rašo popiežius Pranciškus laiške graikų melkitų apeigų patriarchui Grigaliui III Lahamui ir kitiems šios Bažnyčios vyskupams. Jis pranešė apie sprendimą priimti patriarcho Lahamo atsistatydinimą, pačiam patriarchui tokį prašymą įteikus jau prieš kurį laiką.
Toje pat žinioje popiežius padėkojo patriarchui ne vien už dosnią tarnystę savo žmonėms, tačiau ir už tai, kad jis tarptautinei bendruomenei nenuilstamai liudijo, neleido užmiršti apie dramą Artimuosiuose Rytuose ir ypač Sirijoje, kur yra graikų melkitų apeigų katalikų patriarcho rezidencija.
Patriarchas Grigalius III Lahamas pasiekė jau garbų 84 metų amžių. Jis gimė Sirijoje, netoli Damasko, vietovėje, kurioje, pasak tradicijos, Viešpats apsireiškė Sauliui, kuris iš Bažnyčios priešo tapo jos apaštalu.
Dar būdamas labai, mūsų akimis, jauno amžiaus Lufti, toks tuo metu buvo jo vardas, stojo į Šventojo Išganytojo kongregacijos seminariją ir vos šešiolikos metų jau davė pirmuosius įžadus. Po pirmųjų filosofijos ir teologijos studijų Sirijoje atvyko mokytis į Romą ir 1961 metais apsigynė daktaro laipsnį. Pora metų anksčiau buvo įšventintas kunigu.
Grįžęs į Artimuosius Rytus, į Libaną, vadovavo savo vienuolijos seminarijai. 1962 metais – Vatikano II Susirinkimo pradžios metais – įsteigė žurnalą „Vienybė ir tikėjimas“. Tai buvo pirmasis žurnalas arabų kalba, kuris nagrinėjo ekumenizmo temas. Vienybės ieškojimas ir draugystė su kitomis Bažnyčiomis buvo svarbi jo gyvenimo ir sielovados nuostata.
Jo biografijoje surašytas ilgas sąrašas iniciatyvų, kurias būsimas patriarchas vienaip ar kitaip rėmė, dalyvavo, padėjo išskleisti: nuo akademinių ar liturginių iki karitatyvinių, skirtų vargšams, piligrimams, studentams. Užėmė įvairias pareigas graikų melkitų apeigų katalikų Bažnyčioje, kol 1981 metų rugsėjo mėnesį šios Bažnyčios vyskupų sinodas išrinko jį vyskupu. Vyskupo šventimus jis gavo tų pačių metų lapkričio mėnesį, iš patriarcho Maksimo V rankų. Galiausiai 2000 metų lapkričio 22-ąją, Maksimui dėl amžiaus jau nebegalint eiti savo pareigų, Vyskupų Sinodas išsirinko jį savo naujuoju patriarchu ir Bažnyčios, kuriai priklauso apie 1,5 – 1,7 milijono tikinčiųjų, nemažai diasporoje, galva. Patriarchas pasirinko „Grigaliaus“ vardą, kuris yra susijęs su žodžiu „sargas“ ar „gynėjas“.
Patriarcho tarnystė truko beveik devyniolika metų ir deja, paskutinieji iš jų, kaip priminė popiežius Pranciškus, buvo labai sunkūs. Ganytojui teko tapti jau daugiau nei penkerius metus trunkančio karo savo šalyje liudytoju, su baisiomis pasekmėmis daugybei žmonių. Jam teko stebėti savo ir kitų krikščioniškų Bažnyčių persekiojimą, tikinčiųjų žuvimą, kitų pasitraukimą, dažnai viską praradus, į saugesnes vietas ar į kitas šalis. Daugybę kartų jis apie tai skaudžiai kalbėjo, kreipdamasis tiek į kovojančius, tiek į tarptautinę bendruomenę, į visus, kurie galėjo padėti taikos atgavimui.
Karo aplinkybėmis patriarchas Grigalius III Laham su bendradarbiais stengėsi padaryti kas tik įmanoma dėl vaikų ir jaunuolių, kad šie būtų ne vien saugūs, ne pavalgę, bet ir nenutrauktų mokymosi, be kurio neturėtų ateities po karo; stengėsi atsilaikyti masiškos emigracijos, kurią prilygino cunamiui, kontekste, tikėdamas, jog krikščionys turi išlikti Artimuosiuose Rytuose, kur pirmiausia ir sudygo pirmosios krikščionybės sėklos. Jam teko gedėti kankinių ir smurto aukų, tuo pat metų dėkojant Dievui už jų heroizmą.
Laikinai patriarcho atsakomybę prisiims Sirijos miesto Alepo graikų melkitų apeigų katalikų arkivyskupas Jean – Clement Jeanbart, ilgiausiai vyskupaujantis graikų melkitų katalikų vyskupas, o visa Bažnyčia pradės ruoštis naujo patriarcho rinkimams, kurie galėtų įvykti jau birželio gale. (Vatikano radijas)
Nuotrauka: Patriarchas Grigalius III Laham 2017 metų Velykų iškilmėse - EPA
